Veganiška žemdirbystė: maisto tendencijos keičia ne tik tai, ką valgome, bet ir kaip tai užauginama

2021 01 07

Autorius – Andrius Lukoševičius, „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas

Mitybos tendencijos keičia ne tik, kas mūsų lėkštėje, tačiau ir šio maisto atsiradimo kelią. Dėl šios priežasties keičiasi ir žemės ūkis – pasaulyje sparčiai populiarėja veganiška žemdirbystė. Lietuvoje veganiškų produktų paklausa taip pat didelė, tačiau veganiška žemdirbystė ūkiuose dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Iš kitos pusės, tokią mitybą propaguojantys žmonės pamažu patys atranda, kad veganinė produkto kilmė yra ne mažiau svarbi nei pats produktas. 

Paklausa pranoksta pasiūlą

Veganinė mityba šiuo metu išgyvena pakilimą. Tai mityba, kuomet vartojamas išskirtinai tik augalinis maistas. Be to, net ir įprastai besimaitinantys žmonės vis dažniau pageidauja maisto, užauginto vadovaujantis Geros augalų apsaugos praktikos taisyklėmis, kuomet naudojami tik būtini augalų apsaugos produktai, kartu išvengiant pesticidų likučių užaugintoje produkcijoje.

Toks veganinės mitybos išpopuliarėjimas paskatino rastis ir atskirą žemės ūkio šaką – veganišką žemdirbystę. Tai – specializuotos augalinės produkcijos gamybos šaka, kurios auginimo technologijose atsisakoma naudoti bet kokius gyvulinės kilmės preparatus, netgi tradicines mineralines trąšas ar pesticidus. 

Lietuvoje taip pat vis aktyviau ieškoma tokią produkciją auginančių bei tiekiančių kompanijų. Deja, priešingai nei užsienyje, specializuotų veganiškos žemdirbystės ūkių šalyje praktiškai nėra. Tai – vis dar tuščia niša, kurią artimiausiu metu gali užpildyti ekologiniai ūkiai.

Atsirado iš poreikio saugoti gyvūnus ir gamtą

Veganinė mityba daugiausia susijusi su žmonių įsitikinimais. Gyvulinės kilmės produktų visiškai atsisakoma gelbstint gyvūnų gyvybes, taip pat stengiantis kovoti su klimato pokyčiais, gamtos tarša bei gamtos išteklių naudojimu. Kitaip tariant – tuo, kas gali kelti grėsmę ateinančių kartų gerovei. 

Įdomu tai, kad, nors vegetarizmo ištakos siekia senovės Indiją, Graikiją bei Romą, tik XIX a. ėmė kurtis įvairios veganinės mitybos ideologiją praktikuojančios bendruomenės ir ši mityba išplito visuose žemynuose. Pastebima, kad dabar prasideda naujas judėjimas, kuris siekia ne tik sveiko ir saugaus maisto, bet yra orientuotas į saugią, tvarią ekonomiką, glaudų žmogaus santykį su gamta.

Politinės organizacijos taip pat supranta šios problemos mąstą ir ieško sprendimų, kaip suvaldyti augančios ekonomikos neigiamą poveikį planetai. Tuo tikslu įgyvendinamos įvairios programos, skatinančios efektyviau naudoti resursus, auginti sveikesnę produkciją ir kurti didesnę pridėtinę vertę. Vis dėlto, su veganiškos produkcijos užauginimu yra susiję ir tam tikrų iššūkių, kuriuos ūkiams reikia įveikti.

Labiausiai skiriasi piktžolių kontrolė 

Veganinės žemdirbystės žemės dirbimo, sėjos ir derliaus nuėmimo darbai yra praktiškai tokie pat, kaip ir įprastos žemdirbystės. Vis tik bene didžiausias skirtumas veganinėje žemdirbystėje, kaip ir ekologiniuose ūkiuose, yra piktžolių kontrolė, kuri turi būti išskirtinai vykdoma mechaniniu būdu. Ši kontrolė būtina, nes piktžolės mažina augalų derlių ir sukuria palankią terpę kenkėjams plisti.

Dėl šios priežasties veganiška žemdirbystė ypač tinkama soduose ar kaimo turizmo sodybose, nes nedideliuose plotuose daug lengviau išravėti piktžoles. Didesniuose plotuose šie procesai yra sudėtingesni, bet, turint pažangią techniką, piktžoles galima naikinti ir dirvos dirbimu.

Iššūkis – suvaldyti ligas ir kenkėjus

Kitas veganinės žemdirbystės iššūkis yra ligų ir kenkėjų kontrolė, nes dideli laukai yra labai palankūs jų plitimui. Šią problemą padeda spręsti sėjomainos taikymas, taip pat mikroorganizmų naudojimas. Pasirinkus atitinkamus preparatus, galima paskatinti šiaudų mineralizaciją ir ženkliai sumažinti patogenų išplitimą pasėliuose. Taip pat svarbu mikroorganizmų produktais gerinti dirvos struktūrą ir fitosanitarines savybes, tokiu būdu sumažinant riziką augalams užsikrėsti įvairiomis ligomis. Galiausiai, ūkiams svarbu pasirūpinti augalo mitybine aplinka. 

Lietuvoje iš dirvožemio taip pat išgaunama mikroorganizmų, kuriais galima natūraliai pagerinti augalų augimo sąlygas. Taigi, papildomai įtraukiant keletą sprendimų, net ir dideliuose plotuose galima sėkmingai auginti įvairius augalus pagal veganinės žemdirbystės sistemą.

Cheminės kilmės trąšų alternatyvos

Galiausiai, praktikuojant veganinę žemdirbystę turi būti atsisakyta gyvulinės ar cheminės kilmės trąšų. Visa tai skatina šių produktų atstovus labiau įsigilinti į augalo biologiją, taip pat ieškoti galimybių, kaip pagaminti įvairių rūšių trąšų iš atsinaujinančių išteklių.

Augalinės kilmės trąšos gali būti pasigaminamos kompostuojant įvairias augalines atliekas. Taip pat galima rinktis ir rinkoje vis daugiau atsirandančių organinių trąšų. Tręšiant jomis augalai ne tik aprūpinami maisto medžiagomis, bet ir dirvožemis gauna organinių medžiagų. Taip gerėja augalų derliaus kokybė, išvaizda, skonis, netgi sandėliavimo galimybės. 

Galima auginti įvairius augalus

Įveikus minėtus iššūkius ūkiai gali pereiti prie veganiškos žemdirbystės, kuriai konkurencijos šalyje beveik nėra, o perspektyvos – didelės. Juolab kad tokiu būdu gali būti auginami įvairūs augalai, kurie auga Lietuvos klimato sąlygomis: javai, rapsai, pupiniai augalai. Taip pat – įvairios daržovės, salotos, uogynai, vaismedžiai. 

Sodybose gyvenantys ir veganinę mitybą praktikuojantys žmonės irgi gali taikyti veganinę žemdirbystę šiltnamyje ar lauko lysvėse. Tokiu atveju, šiltuoju periodu auginama produkcija bus sveika, saugi bei šviežia. Be to, tokiuose ūkiuose ir aplinka tampa sveikesnė gyvūnams bei žmogui.

SHARE Facebook Linkedin