Asta Pakštaitė-Marcinkienė. Naujasis Baterijų reglamentas: nuo formalios prie realios gamintojų atsakomybės
3/2/2026
Komentaro autorė – Asta Pakštaitė-Marcinkienė, Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovė
Naujai įsigaliojęs Baterijų reglamentas, nustatantis reikalavimus nešiojamųjų ir mažųjų transporto priemonių baterijų gamintojams, importuotojams bei pardavėjams, nėra tik dvidešimtmetį galiojusios ES Baterijų direktyvos atnaujinimas. Tai esminis pokytis, kuriuo siekiama užtikrinti ne formalią, bet realią gamintojų atsakomybę, sąžiningą konkurenciją ir vertingų žaliavų atgavimą.
Didėjant baterijų kiekiams, didesnė atsakomybė
Prognozuojama, jog iki 2030 metų ir taip didžiulė baterijų paklausa išaugs dar labiau, ypač dėl mažųjų transporto priemonių ir elektra varomo transporto. Eksponentiškai didėjanti baterijų paklausa atitinkamai augina žaliavų, visų pirma kobalto, ličio, nikelio ir mangano paklausą, o tai turi didelį poveikį aplinkai.
Vienas esminių pokyčių Baterijų reglamente – aiški baterijų klasifikacija. Ypatingas dėmesys skiriamas naujai mažųjų transporto priemonių baterijų kategorijai. Iki šiol elektrinių paspirtukų ar dviračių baterijos patekdavo į teisinę „pilkąją zoną“, tačiau dėl jų naudojimo augimo ir keliamo gaisrų pavojaus, joms nustatyti griežti saugumo bei surinkimo reikalavimai.
Reglamentas gamintojams ir importuotojams brėžia ir labai aiškias nešiojamųjų bei mažųjų transporto priemonių baterijų surinkimo užduotis.
Lietuvoje yra išvystyta viena efektyviausių elektronikos ir baterijų atliekų surinkimo sistemų visoje Europos Sąjungoje, todėl anksčiau brėžtas tikslas – perdirbti 45 proc. surinktų nešiojamųjų baterijų – būdavo įveikiamas. Nauji tikslai ambicingesni – iki 2027-ųjų pabaigos privalėsime surinkti 63 proc., o iki 2030-ųjų pabaigos – 73 proc. nešiojamųjų baterijų. Tai reiškia, kad gyventojams bus sudaryta dar daugiau galimybių kuo paprasčiau ir patogiau atiduoti nebenaudojamas baterijas.
Dar daugiau – gamintojų ir importuotojų finansuojama sistema privalės užtikrinti, kad iki 2031 m. būtų atgaunama net 80 proc. baterijose esančio ličio ir 95 proc. kobalto, vario bei nikelio. Vadinasi, sudaromos realios galimybės baterijų atliekoms Lietuvoje tapti vertingu žaliavų resursu, prisidedančiu prie šalies ekonomikos augimo.
Lietuvoje šiuo metu vien mūsų organizacija yra įrengusi ir eksploatuoja daugiau kaip 450 nešiojamųjų baterijų ir mažųjų transporto priemonių baterijų atliekų priėmimo vietų. Tačiau naujasis reglamentas, atsižvelgiant į gyventojų tankį, įpareigoja jų skaičių plėsti dar labiau.
Mažųjų transporto priemonių baterijų atliekų surinkimo lygis iki 2028 m. pabaigos turėtų pasiekti 51 proc., o iki 2031 m. – 61 proc.
Tai – iš tiesų ambicingi tikslai verslui. Kasmet į viršų šaunant baterijų sunaudojimui ir išaugus surinkimo užduotims, gamintojai ir importuotojai turės daugiau lėšų investuoti į baterijų surinkimo infrastruktūrą, o atliekų tvarkytojai – plėsti ir ieškoti naujų perdirbimo galimybių. Svarbu ir dar aktyviau šviesti visuomenę, kaip rūšiuoti atliekas.
Atsakomybė nebe popieriuje
Didžioji gamintojų ir importuotojų dalis pareigą finansuoti baterijų surinkimą ir perdirbimą iki šiol vykdė tik iš dalies arba nevykdė visai. Įvairių rūšių baterijų atliekų kiekiai kasmet vis didėja, o didelė dalis jų toliau teršia aplinką, nors galėtų būti sutvarkytos laikantis visų reikalavimų, vadinasi, atgaunant maksimalų vertingų medžiagų kiekį.
Kaip realybėje bus įgyvendinamas Baterijų reglamentas? Baterijos turės būti tvarios, griežčiau ženklinamos, daugiau jų turės būti surenkama ir perdirbama.
Kiek tai kainuos? Pavyzdžiui, Lietuvoje parduodamo elektrinio dantų šepetėlio įmontuota ličio baterija sveria 22 gramus. Jei nešiojamųjų baterijų tvarkymo organizavimo tarifas siektų 2287 eurus už parduotą nešiojamųjų baterijų toną, tai tvarkymo organizavimo kaina už šią bateriją sudarytų 0,05 euro. Ši nedidelė įmoka užtikrintų, kad, baterijai tapus atlieka, ją bus galima saugiai ir nemokamai priduoti arti namų, ji bus perdirbta.
Kolektyvinėje sistemoje dalyvaujantys gamintojai ir importuotojai į baterijos kainą įskaičiuotą sumą skirs ne tik fiziniam atliekų surinkimui ar perdirbimui, bet ir:
visuomenės švietimui (ne mažiau nei 3 proc. išlaidų);
finansinėms garantijoms, kurios užtikrina sistemos stabilumą net gamintojo nemokumo atveju;
skaidriam sistemos administravimui ir tūkstančių surinkimo vietų priežiūrai.
Nauji reikalavimai nešiojamųjų baterijų ir mažųjų transporto priemonių gamintojams, importuotojams ir pardavėjams – aiškus signalas verslui: baterijos gyvavimo ciklas nebesibaigia jos pardavimu. Gamintojų ir importuotojų įsitraukimas į kolektyvines sistemas tampa ne tik teisine prievole, bet ir ekonominiu pamatu tvariam verslui. Sukurdami patogią infrastruktūrą, mes ne tik saugome aplinką nuo gaisrų ar taršos, bet vystome žiedinę ekonomiką ir žaliąją energetiką.