„Kiek man liko gyventi?“ Aušra atskleidė, kas svarbiausia išgirdus vėžio diagnozę
10/15/2026
Baimė užsikrėsti, nežinojimas, kaip apie ligą kalbėti su kolega ar draugu, antrosios pusės inicijuotos skyrybos ar ligos slėpimas nuo artimųjų – sergantieji vis dar susiduria su daugybe iššūkių, o onkologinės ligos diagnozė pakeičia ne tik kūną ir emocinę sveikatą, bet ir kasdienybę, finansus bei santykius. Ekspertai sutaria: medicina gali daug, tačiau ieškoti būdų, kaip gyventi gydantis ir kaip grįžti į gyvenimą po ligos – vis dar rimtas iššūkis kiekvienai šeimai.
Liga keičia ne tik kūną, bet ir gyvenimą
Pati krūties vėžį įveikusi ir kitoms sergančioms moterims padedanti Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė pabrėžia, kad onkologinės ligos stigma ypač juntama tuomet, kai ligos pėdsakai matomi išoriškai.
„Su liga žmogus susiduria ne tik gydymo metu – keičiasi jo santykis su savo kūnu ir aplinkiniais. Sergant gali apimti jausmas, kad esi kitoks – tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Šiandien medicina leidžia dalį ligos paliktų pėdsakų maskuoti ar atkurti: tam gali padėti plastinė chirurgija, nuslinkusius plaukus galima paslėpti po skara ar peruku. Vis dėlto išoriniai pokyčiai tėra viena ligos dalis – ji paliečia ir emocinę žmogaus savijautą“, – sako A. Bružienė.
Pašnekovė pripažįsta: susirgus atrasti pasitikėjimą savimi ir grįžti į gyvenimą nėra lengva. „Man buvo diagnozuota trečios stadijos onkologinė liga. Dar iki diagnozės daug metų buvau susidūrusi su onkologija, todėl gydančio chirurgo paklausiau tiesiai: „Daktare, kiek man liko gyventi?“ Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė, kad būna tikrų stebuklų. Aš jau gyvenu daugiau kaip 10 metų“, – diskusijų festivalyje „Būtent“ pasakojo A. Bružienė.
Pasak Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentės, po ligos gyvenimo kokybė gali pasikeisti iš esmės – ir nebūtinai į blogąją pusę. „Kartais atsigręžiu atgal ir suprantu, kad dabar gyvenu net geriau nei iki ligos, nes savyje atradau daugybę dalykų, kurie galbūt niekada nebūtų atsiskleidę. Liga išmušė iš įprastos rutinos ir privertė į gyvenimą pažvelgti kitaip. Apie ligą nereikia galvoti – reikia būti savimi. Nors susirgus kai kurie žmonės atsitraukė, į jų vietą atėjo kiti, galbūt net daug vertingesni, ir jie liko su manimi“, – dalijosi A. Bružienė.
Pašnekovės įsitikinimu, vienas svarbiausių pagalbininkų ligos metu yra pats žmogus, o artimieji turėtų būti šalia, tačiau leisti jam gyventi kaip anksčiau. Aušra dalijosi, jog, net ir prastai jausdamasi po chemoterapijos, stengėsi nekeisti įprasto gyvenimo ritmo. Tuo metu gimė jos anūkas, o šeimoje galiojo tradicija, kad mažus vaikus maudo močiutė. Taigi, moteris, net po chemoterapijos, kiekvieną vakarą pati vonelėje maudydavo savo pirmąjį anūką. „Tai turbūt ir buvo variklis nesustoti“, – pasakojo A. Bružienė.
Šiandien šia patirtimi ji dalijasi ir su kitais žmonėmis, kurie kreipiasi į asociaciją. „Sakau, kad turite gyventi taip, kaip iki ligos ir neleisti aplinkiniams su jumis elgtis kitaip. Artimieji dažnai sako: „Tu pasėdėk, aš už tave padarysiu.“ Bet tu nenori būti tuo, už kurį viską reikia padaryti. Palaikymo komanda turi būti šalia, bet neturi elgtis kitaip“, – aiškino Aušra.
Išbandymas pacientui ir jo artimiesiems
Psichologė Dalia Vasiliauskienė, konsultuodama žmones, išgirsta įvairių reakcijų į onkologinę ligą – nuo baimės užsikrėsti iki įsitikinimo, kad diagnozė prilygsta nuosprendžiui. Pasak jos, žmonėms dažnai sunku priimti neigiamą informaciją, todėl jie ima vengti sergančiojo – tiesiog nežino, kaip su juo elgtis.
Kalbėdama apie onkologine liga sergančių žmonių artimuosius, psichologė pabrėžia, kad susirgus šeimos nariui jiems tenka ne mažesnė emocinė našta. Pacientas pasineria į gydymo procesą: laikosi gydytojų nurodymų, registruojasi vizitams, išgyvena mirties baimę, patiria chemoterapiją, operacijas ir kitus gydymo etapus. Tuo metu artimiesiems tenka išmokti būti šalia ir priimti nežinomybę. Jie neretai stengiasi prisiimti kuo daugiau atsakomybės – rūpinasi slauga, gydymu, kasdieniais poreikiais ir sergančio žmogaus savijauta.
Pasak psichologės, svarbu išlaikyti artimą tarpusavio ryšį, tačiau ji taip pat pataria artimiesiems neperimti visų pareigų už sergantį žmogų. Reikėtų stebėti, kaip jis jaučiasi, kokiame gydymo etape yra ir ką gali padaryti pats. Sergančiajam labai svarbu išsaugoti kuo daugiau savarankiškumo, nes galimybė pasirūpinti savimi, jaustis naudingu ir reikalingu suteikia gyvenimo džiaugsmo bei skatina judėti į priekį.
Onkologinė liga neturėtų būti paslaptis
Gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo vyr. rizikos vertintojas Rimgaudas Staigis taip pat pritaria, kad labai svarbu, kaip į ligą reaguoja aplinka: „Kolegų palaikymas, dalijimasis patirtimi, teigiami pavyzdžiai suteikia sergančiam žmogui papildomo impulso, energijos ir gerų emocijų stengtis įveikti ligą. Visgi regionuose, ypač mažesniuose miesteliuose, žmonės vis dar dažnai slepia diagnozę net nuo artimiausiųjų. Teko susidurti su atveju, kai žmogus, nenorėdamas, kad šeima sužinotų apie jo ligą, manęs pirmiausia paprašė užsakyti paminklą. Tai rodo, kad apie onkologines ligas vis dar kalbame per mažai.“
Pasak R. Staigio, mažesniuose miesteliuose sergantieji, ypač – vyrai, apie ligą neretai vengia kalbėti net su šeimos gydytoju – baiminasi, kad apie diagnozę sužinos visa bendruomenė. Dėl to jie ne tik slepia savo būklę, bet ir rečiau ieško emocinio palaikymo ar dalijasi patirtimi. Be to, išgirdęs diagnozę žmogus dažnai tikisi, kad specialistas padės suprasti tolesnius žingsnius, tačiau ne visuomet gauna pakankamai informacijos ar aiškių rekomendacijų, kur kreiptis pagalbos.
Pagalbos reikia ne tik gydantis, bet ir po ligos
Psichologė D. Vasiliauskienė sako, kad išgirdęs onkologinės ligos diagnozę žmogus dažnai jaučiasi sutrikęs, tarsi aplink viską apgaubtų rūkas. Tuo metu jis gali net neišgirsti gydytojo ar kitų specialistų siūlomos pagalbos. Nors ligoninėse dirba savanoriai, kurie informuoja apie asociacijas, pagalbos galimybes ir kviečia jomis pasinaudoti, svarbu suprasti, kad žmogus šias galimybes dažniausiai atranda palaipsniui.
A. Bružienė taip pat pabrėžia, kad pagalba pacientui turėtų būti prieinama nuo pat diagnozės pradžios. Ligoninėse dirbantys socialiniai darbuotojai gali padėti susiorientuoti, kokia parama žmogui priklauso – nuo neįgalumo nustatymo iki finansinės pagalbos ar kitų paslaugų.
Pasibaigus pagrindiniam gydymui, ne mažiau svarbu suteikti psichologinę pagalbą ir padėti žmogui grįžti į įprastą gyvenimą. „Tu negali pamiršti ligos, nes ją turi nuolat kontroliuoti ir su ja gyventi. Bet turi pradėti gyventi šalia jos“, – sako pašnekovė.
Liga paliečia ne tik sveikatą, bet ir šeimos finansus
R. Staigis atkreipė dėmesį, jog onkologinės ligos gydymas gali pareikalauti papildomų išlaidų, apie kurias iš pradžių ne visada pagalvojama. Tai kelionės į gydymo įstaigas, ypač jei tenka vykti į kitą miestą, ne visiškai kompensuojami vaistai, taip pat priemonės sveikatai atstatyti po intensyvaus gydymo. Šios išlaidos tampa svarbia šeimos biudžeto dalimi, todėl iš anksto pasirūpinus finansiniu saugumu, galima išvengti situacijos, kai dėl gydymo tenka atsisakyti kitų būtinų pirkinių ar išleisti paskutines santaupas.
Kartu, susirgus, dažnai sumažėja ir pajamos – ypač jei žmogus dėl ligos tampa nedarbingas, dirba savarankiškai ar nebegali tęsti papildomos veiklos. Nedarbingumo išmoka ne visada kompensuoja prarastas pajamas, o gydymo ir sveikimo išlaidos niekur nedingsta. Užsitęsusi liga darbingo amžiaus žmogui gali tapti ne tik sveikatos, bet ir rimtu finansiniu iššūkiu.
Draudimas nuo vėžinių susirgimų gali padėti padengti ne tik gydymo, reabilitacijos, specialistų konsultacijų išlaidas, bet ir finansinius įsipareigojimus, todėl žmogus gali susitelkti į tai, kas svarbiausia – kuo greitesnį sveikimą.
Kalbėdama apie pokyčius, kurie per artimiausius penkerius metus galėtų palengvinti onkologine liga sergančių žmonių gyvenimą, psichologė D. Vasiliauskienė pabrėžia, kad pacientams nereikėtų ilgai laukti gydytojų specialistų konsultacijų ir tyrimų. Ji taip pat norėtų labiau į žmogaus poreikius orientuotos socialinės pagalbos: užuot pačiam ieškojus paslaugų ir pildžius prašymus, pacientas galėtų sulaukti specialistų, kurie pasiūlytų tinkamą pagalbą ir padėtų sudaryti jos planą.
A. Bružienė vienu svarbiausių pokyčių laiko greitesnį naujausių vaistų prieinamumą Lietuvoje. Ne mažiau svarbi ir prevencija – žmonės turėtų būti aktyviau skatinami profilaktiškai tikrintis sveikatą.
Kaip vieną iš galimų paskatų pašnekovė mini užsienyje taikomas praktikas, kai darbdaviai darbuotojus papildomai skatina rūpintis savo sveikata ir profilaktiškai tikrintis.