„Man taip nenutiks“: ką iš tiesų saugome pirmiausia?
9/22/2026
Lietuvoje rizikas tinkamai suvokia vos apie 15 proc. žmonių, nors kitose šalyse šis rodiklis siekia apie 30 proc., rodo tyrimai. Vis dėlto tai nereiškia, kad grėsmėms nesiruošiame. Nemaža dalis gyventojų namuose turi maisto ir vaistų atsargų bent kelioms dienoms, kai kurie po pastarųjų vasaros audrų įsigijo ar bent pradėjo svarstyti apie elektros generatorių, o automobilį draudžiame beveik nė nesusimąstydami.
Paradoksas tas, kad rizikas vertiname labai nevienodai – vienoms ruošiamės iš anksto, o kitas, ypač susijusias su mūsų pačių sveikata ar gerove, linkstame ignoruoti. Ekspertai pabrėžia: žinoti apie riziką dar nereiškia būti jai pasiruošusiam, o įsitikinimas „man taip nenutiks“ neretai tampa stipresniu už racionalų norą apsisaugoti.
Ar aš – išimtis?
Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorė Aistė Balžekienė pastebi žmonių polinkį sau kylančias rizikas vertinti kaip mažesnes nei aplinkiniams. Tokį reiškinį ji vadina nepamatuotu optimizmu. Profesorės teigimu, taip nutinka todėl, kad nuolat galvoti apie visas galimas nelaimes tiesiog neįmanoma. Rizikas natūraliai „nutildome“, o kartu vis atidedame ir pasirengimą joms.
Tokias tendencijas patvirtina ir apklausos: maisto ar vaistų atsargų turi apie 60 proc. gyventojų, tačiau generatoriumi, radijo imtuvu ar draudimu nuo nelaimingų atsitikimų pasirūpinama retai.
„Dažnu atveju mes nepripažįstame rizikų, apie jas nepagalvojame“, – tokį lietuvių santykį su galimomis grėsmėmis apibūdina ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovė Julija Judickienė. Kaip ji komentavo diskusijų festivalyje „Būtent“, dažnai pasirūpiname tuo, kas privaloma, o sprendimą dėl kitų rizikų priimame tik tada, kai jos tampa labai konkrečios – paliečia mus pačius ar mūsų artimą aplinką.
Pašnekovė čia mato labai praktišką tendenciją: kadangi dažnai draudžiamės tada, kai privalome, dažniausiai pasirenkami privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės ir būsto draudimas, kurio neretai reikalauja būsto paskolą suteikiantys bankai.
Kol nenukrito ant mano stogo
Žinojimas apie pavojų dar nereiškia, kad dėl jo ką nors darome. A. Balžekienė pateikia klimato kaitos pavyzdį: pats terminas platus ir abstraktus, o štai konkretus vaizdas – tarkime, žinojimas, kad per potvynį tavo gatvėje vanduo gali siekti kelius, veikia daug stipriau.
Jai antrina J. Judickienė: draudimo srityje rizika taip pat tampa realesnė, kai priartėja. „Žmogui nebūtinai kažkas turi nutikti. Pakanka, jei jis pamato, kad už dešimties kilometrų medis užkrito ant namo ir nuplėšė pusę stogo. Tada rizika staiga tampa apčiuopiama“, – aiškina ji.
Kartais net apsidraudus paaiškėja, kad rizika įvertinta tik iš dalies. J. Judickienė prisimena atvejį, kai iš trečiame aukšte esančio buto buvo užlieti du kaimynų butai. Draudimo suma siekė 10 tūkst. eurų, o žala viršijo 20 tūkst. „Žmogus pagalvojo, kad draudimo reikia, bet nepagalvojo, kokia suma realiai reikalinga“, – pastebi ekspertė.
Sveikata gali palaukti?
Su sveikata riziką dar lengviau nustumti į ateitį. „Automobilio įbrėžimas yra čia ir dabar. O sveikata – ilgalaikis dalykas. Žmogus galvoja: man taip tikrai nenutiks“, – pastebi Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ direktorė Deimantė Kisielienė.
Nors širdies ir kraujagyslių ligos išlieka tarp pagrindinių mirties priežasčių, į prevencines programas Vilniuje ateina tik apie 38 proc. kviečiamų žmonių.
D. Kisielienė atkreipia dėmesį į įsitikinimą, esą sveikai gyventi brangu. „Daug brangiau yra gyventi nesveikai ir vėliau taisyti pasekmes. Pradėti galima nuo dalykų, kurie beveik nieko nekainuoja: daugiau judėti, anksčiau nueiti miegoti, valgyti daugiau daržovių, nevartoti alkoholio“, – vardija D. Kisielienė.
Vienam pasiruošti neužtenka
Draudimu, atsargomis ar sveikatos prevencija galime pasirūpinti patys, tačiau didesnės krizės greitai parodo, kad svarbu ir tai, kas vyksta už mūsų namų durų – ar pažįstame žmones šalia ir ar bendruomenė geba veikti kartu.
NVO „Domus solis“ įkūrėja Irena Blaževičė pabrėžia, kad karas Ukrainoje ypač aiškiai parodo tokių ryšių vertę. „Solidarumas, ryšiai, gebėjimas susitelkti ir sujungti resursus yra didžiulė jėga“, – teigia ji. Visgi stipri bendruomenė, anot I. Blaževičės, nėra priežastis pačiam nesiruošti. „Galvojame, kad mūsų kaimynai nepaliks, bet kaimynų resursai nėra beribiai.“
Šią mintį papildo A. Balžekienė. Jos minimuose pasienio regionų tyrimuose maždaug pusė gyventojų turi seniūno telefono numerį, o nelaimės atveju informacijos ieško bendruomenės socialiniame tinkle. Tai, profesorės nuomone, rodo, kad seniūnai, bendruomenių pirmininkai ir kiti vietos lyderiai galėtų būti kur kas aktyviau įtraukiami į pasirengimą krizėms.
Perskaitei. Ir kas iš to?
„Žinojimas nebūtinai reiškia elgseną“, – pabrėžia A. Balžekienė.
Tai matyti kasdienybėje. Rūkymas viešose vietose mažėja ne vien todėl, kad žmonės sužino apie jo žalą. Keičiasi taisyklės, o kartu – ir tai, kas laikoma normaliu elgesiu. Panašiai veikia taromatai ir atliekų rūšiavimas.
Svarbu ir tai, kaip apie riziką kalbama. „Visiškai skirtingai apie rizikas reikia kalbėti šešiolikmečiui ir senjorui. Ministerijos puslapyje gali paskelbti kiek nori informacijos – paauglys ten neis. Jis eis į „TikTok“, – pažymi profesorė.
J. Judickienė siūlo pradėti nuo paprasto klausimo: kas nutinka, jei prarandu tai, nuo ko priklauso mano kasdienybė? Senas automobilis gali būti nedidelės vertės, bet jeigu be jo negali dirbti, jo praradimas jau reiškia prarastas pajamas. Kritinė liga gali paliesti visą šeimą.
„Kiekvienas turime sau atsakyti, kam esame pasiruošę ir kam – ne. Nėra vienos taisyklės visiems“, – apibendrina J. Judickienė.
Gal todėl verta pradėti ne nuo klausimo, ko labiausiai bijome, o nuo paprastesnio: kas realiai sutrikdytų mano gyvenimą ir ar tam esu pasiruošęs?