Nuo vandenilio iki energijos iš radijo bangų: kokios žaliosios inovacijos keis ateitį?
9/8/2026
Po dešimtmečio energiją, galbūt, gamins mažesni ir aplinkai draugiškesni nešiojamieji minireaktoriai, transportą ir pramonę aprūpins žaliasis vandenilis, o perteklinę elektros energiją bus galima efektyviai kaupti ir panaudoti tada, kai jos labiausiai reikia. Anglies surinkimo technologijos, išmanesni energetikos tinklai ir naujos kartos sprendimai statybų bei transporto sektoriuose galėtų padėti sparčiau artėti prie klimatui neutralios ekonomikos. Dalis šių mokslo idėjų šiandien dar vystomos laboratorijose, tačiau kai kurios jau žengia pirmuosius žingsnius į rinką.
Kas šiandien vyksta žaliųjų inovacijų srityje ir ko reikia, kad Lietuvoje gimstančios idėjos neliktų laboratorijose? Mokslininkai, inovacijų ekosistemos ir verslo atstovai sutaria – vien mokslo idėjų neužtenka. Kad jos taptų realiais sprendimais, keičiančiais ekonomiką ir kasdienį gyvenimą, būtinas glaudesnis mokslo, verslo ir kitų inovacijų ekosistemos dalyvių bendradarbiavimas.
Nuo laboratorijos iki rinkos – ilgas kelias
Vandenilio technologijos – viena iš krypčių, galinčių prisidėti prie švaresnės energetikos ir pramonės transformacijos. Lietuvos energetikos instituto (LEI) Vandenilio energetikos technologijų centro mokslininko dr. Mariaus Urbonavičiaus darbai jungia vandenilio technologijas, pažangiąsias medžiagas ir žiedinės ekonomikos principus. Mokslininkas daugiausia dėmesio skiria medžiagų ir katalizatorių sintezei, ieškodamas sprendimų, kuriuos būtų galima pritaikyti vandenilio infrastruktūros elementuose ir taip naudoti pigesnes medžiagas, kartu išlaikant aukštą efektyvumą.
Kad vandenilio technologijos taptų efektyvesnės, pigesnės ir patrauklesnės verslui, reikia ne tik technologinio proveržio, bet ir palankesnių sąlygų jų diegimui. „Vandenilio technologijoms esame pasiruošę, tačiau trūksta įsitraukimo iš verslo pusės, paskatų ir aiškaus mechanizmo iš valstybės pusės. Daug kas atsiremia į finansus – kol kas vandenilio technologija yra brangesnė nei gamtinės dujos“, – sako mokslininkas.
Pasak pašnekovo, vien tai, kad laboratorijoje sukurtas sprendimas veikia, dar nereiškia, kad tai jau yra inovacija. „Inovacija turi spręsti konkrečią problemą ir kurti naudą visuomenei. Tai, ką darome laboratorijoje, gali būti inovatyvu, tačiau ne visada tampa inovacija praktine prasme“, – Lietuvos mokslinių tyrimų ir technologijų organizacijų asociacijos („RTO Lietuva“) organizuotoje diskusijoje diskusijų festivalyje „Būtent“ sakė dr. M. Urbonavičius.
Mokslininkas pabrėžia, kad ypač vadinamosioms „deeptech“ technologijoms kelias iki rinkos gali trukti ne vienerius metus. Jo praktikoje yra pavyzdys, kai vandenilio gamybos iš vandens technologijos idėja buvo vystoma ketverius metus, o tarptautiniame projekte – dar trejus. Darbas galiausiai virto patentu, kurį buvo bandoma komercializuoti. Įmonei susidomėjus technologija išryškėjo kitas svarbus klausimas – jos atsiperkamumas.
Kitas LEI mokslininkų vystomas projektas su tarptautiniais partneriais taip pat iliustruoja, kaip žiedinės ekonomikos principai gali būti integruojami į vandenilio gamybą. Jame ieškoma būdų vandenilį išgauti iš metano dujų, proceso metu neišskiriant CO₂, o susidariusią anglį panaudoti kaip žaliavą. Partneriams ji galėtų būti pritaikoma, pavyzdžiui, pesticidų sensorių gamyboje. Projektinis darbas baigtas, pateikta paraiška sprendimą perkelti į aukštesnį technologinės parengties mastelį ir pritraukti susidomėjusių įmonių.
Anot dr. M. Urbonavičiaus, tokių sprendimų kūrimo ir diegimo potencialą stiprina ir pati LEI ekosistema. Šiemet 70-metį mininčio LEI mokslo padaliniai nuolat ieško naujų idėjų ir sprendimų įvairiems energetikos iššūkiams. Į Institutą taip pat pritraukiama daugiau jaunų žmonių – studentų, praktikantų ir būsimų mokslininkų.
M. Urbonavičiaus teigimu, šiandien mokslininko darbas pirmiausia vertinamas pagal publikacijas, patentus ir kitus akademinius rezultatus, tačiau produkto išleidimas į rinką nėra lygiavertis vertinimo kriterijus. Ne vienam mokslininkui kyla klausimas, kiek verta investuoti laiko į komercializavimą, jei akademinei karjerai pakanka mokslinių rezultatų. Trūksta ir aiškių mechanizmų, kaip toliau vystyti idėjas bei finansuoti jų kelią iki rinkos.
Šioms temoms skirta ir pirmoji tarptautinė ENTRUST konferencija, kuri rugsėjo 8–11 d. vyksta Lietuvos energetikos institute. Ji subūrė mokslininkus, inovatorius, pramonės atstovus ir politikos formuotojus diskusijai apie technologinius sprendimus energetikos transformacijos srityje.
Energija iš aplinkos: nuo radijo bangų iki kosmoso
Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) doktorantė Justina Žemgulytė tyrinėja dar vieną galimą energijos šaltinį – aplinkoje esančias elektromagnetines bangas. Jos disertacijos tyrimuose siekiama surinkti aplinkoje esančią elektromagnetinių bangų energiją ir panaudoti ją kaip antrinį energijos šaltinį mažai energijos vartojantiems įrenginiams. Tokiu būdu ateityje daliai jutiklių ir kitų nedidelės galios prietaisų galėtų nebereikėti įprastų baterijų.
Šiam tikslui J. Žemgulytė sukūrė ir toliau tobulina radijo bangų energijos kaupimo sistemą – energorinkį: iš įvairių įrenginių sklindančios mikrobangos specialiomis antenomis paverčiamos elektros energija, kuri perduodama jutikliui ar kitam mažai galios reikalaujančiam prietaisui. Tokia technologija galėtų būti aktuali ir užtikrinant energijos tiekimą sutrikus kritinei infrastruktūrai – energiją į reikiamą vietą būtų galima perduoti belaidžiu būdu, naudojant elektromagnetines bangas.
Doktorantės tyrimai jau sulaukė tarptautinio dėmesio – ji yra Europos patento bendraautorė ir pirmoji lietuvė, atrinkta tarp dvylikos perspektyviausius tyrimus atliekančių moterų. Vis dėlto J. Žemgulytė mato ir kitą svarbų mokslo kelio etapą – gebėjimą atradimą paversti produktu. Pasak jos, idealiu atveju mokslininkas turėtų daugiausia dėmesio skirti savo stiprybei – mokslui, problemų sprendimui ir naujų idėjų paieškai, o verslas galėtų perimti technologijos vystymą ir suburti specialistų komandą, padedančią ją paversti rinkai skirtu sprendimu. Kartu mokslininkė jau žvelgia ir dar toliau – į kosmosą, kuriame ateityje galėtų būti įrengiami saulės energijos kolektoriai, o surinkta energija belaidžiu būdu perduodama į Žemę.
Mediena – ne tik statyboms
Ne mažiau svarbus inovacijų potencialas slypi ir agrarinių bei miškų mokslų srityje – čia mokslininkai ieško būdų, kaip kuo plačiau panaudoti medieną ir atskleisti visą miško išteklių vertę. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas Miškų instituto veiklai dr. Marius Aleinikovas su kolegomis tyrinėja miško išteklius, daugiausia medieną, jos savybes ir inžinerinių medienos produktų panaudojimą, tačiau pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria turizmui, rekreacijai ir sveikatinimui.
Pasak jo, kuriant naujas idėjas svarbu nuo pat pradžių galvoti ne tik apie mokslinį rezultatą, bet ir apie galimą jo naudą verslui bei visuomenei. Vienas iš gerųjų pavyzdžių – idėja skatinti medienos inžinerinius produktus plačiau naudoti viešuosiuose pastuose. Tai leidžia valstybei ne tik tiesiogiai prisidėti prie klimato neutralumo tikslų, bet ir savo pavyzdžiu parodyti sprendimų patikimumą, taip formuojant visuomenės bei verslo pasitikėjimą medine statyba.
Vis dėlto mokslinių tyrimų ir verslo poreikių laikas dažnai nesutampa – verslui rezultatų reikia greitai, o žemės ūkio ir miškų tyrimai neretai trunka penkerius ar dešimt metų. Dr. M. Aleinikovo teigimu, siekiant, kad daugiau mokslinių idėjų virstų praktiniais sprendimais, reikėtų peržiūrėti mokslo vertinimą, stiprinti mokslo ir verslo susikalbėjimą bei ieškoti daugiau finansavimo šaltinių, įskaitant aktyvesnį įmonių įsitraukimą į kuriamus sprendinius.
Vienas iš sėkmingo mokslo, verslo ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdžių, jo vertinimu, galėtų būti ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vystoma valstybės maisto rezervo idėja – valstybė pasako savo poreikį, mokslininkai kuria sveiko žmogui maisto paketo koncepciją, o verslas galėtų padėti ją paversti realiu masiniu produktu.
Kai geros idėjos neužtenka
Inovacijų agentūros Proveržio departamento „Manufuture Lab“ skyriaus vadovas Justinas Didika pabrėžia, jog svarbu ne tik padėti įmonėms ir mokslininkams kurti naujus sprendimus, bet ir nukreipti bei finansuoti siekiančius technologinio proveržio. „Žaliosios transformacijos idėja, kad ir kokia gera būtų, kol ji neapsimoka, nebus rinkoje“, – sako J. Didika.
Jo teigimu, kuriant žaliąsias technologijas būtina iš anksto galvoti ir apie jų gyvavimo ciklą – kas nutiks su saulės ir vėjo jėgainėmis, baterijomis ar kitais sprendimais, kai jie pasieks naudojimo pabaigą. Tokie klausimai turėtų būti sprendžiami jau projektavimo ir dizaino stadijoje. Lietuvoje jau yra gerųjų pavyzdžių: vienos įmonės perdirba automobilių katalizatorius, kitos baterijas sumala į juodąją masę ir siekia iš jos atgauti vertingus metalus.
Vis dėlto, pasak J. Didikos, verslai ne visada gimsta iš patentų – dažnai juos paskatina aiškus verslo modelis, reguliacinė aplinka ar rinkos poreikis. Kartu jis pabrėžia, kad iš mokslininkų nereikėtų tikėtis, jog visi jie taps pardavėjais. „Mokslo taip pat reikia, negalime neinvestuoti į žmones, priversti juos orientuotis tik į komercializuojamą produktą, nes dabar kažkas pavyks, bet po dešimtmečio nebeturėsime, ką pasiūlyti. Reikia balanso“, – teigia jis.
Pašnekovo manymu, verta svarstyti ir mokslo vertinimo kriterijų pokyčius, kartu išlaikant investicijas į fundamentinius tyrimus. Kaip pavyzdį jis pateikia Taivaną, kur puslaidininkių technologijos prieš 50–60 metų buvo vystomos institutuose, o ilgainiui išaugo į pasaulinį verslą.
Kaip pastebi J. Didika, verta pažvelgti ir į tai, kiek daug Lietuva pasiekė energetikos srityje per kelerius metus – ateityje šalis gali tapti energijos eksportuotoja.