Pataria, ką daryti, kad nereikėtų vėl kvėpuoti dulkėmis

Gegužės šiemet itin sausringa – kone visos dienos buvo be kritulių, gyventojai kentėjo dėl nuo žvyrkelių kylančių kietųjų dalelių. Kelios lietingos dienos situaciją pagerino tik trumpam, pasak Dianos Lubės, aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ teritorijų priežiūros verslo direktorės, jeigu žvyrkeliai po lietaus palaistomi specialiu tirpalu, galima ilgiau džiaugtis grynesniu oru. Gyventojai turėtų ruoštis iš anksto – ekstremalūs orai šylant klimatui tampa vis dažnesni, sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas dr. Donatas Valiukas.

Klimatas tampa ekstremalesnis

Bendros klimato kaitos tendencijos pasiekė ir Lietuvą, sausringi periodai tampa vis dažnesni. Dr. D. Valiuko teigimu, nors bendras metinis kritulių kiekis šalyje nemažėja, padidėjo temperatūrų ir kritulių ekstremalumai – iš pradžių per trumpą laiką iškrinta itin daug kritulių, atslenka stichinės liūtys, o paskui – visiškai sausas periodas su aukšta temperatūra. Šalies klimatas nebepasižymi tolygiu kritulių pasiskirstymu.

„Klimato kaita lemia, kad vis dažniau susiduriame su stichiniais reiškiniais, kurie daro neigiamą įtaką aplinkai ir žmogui. Sausringi periodai Lietuvoje gali trukti net iki 60-90 dienų, jie būdingi ne tik vasarai, bet ir pavasariui ar šaltajam sezonui. Tai nereiškia, kad kritulių visai nėra, tačiau jų kiekis yra per mažas – nusenka vandens telkiniai, išdžiūna augalai, dirvožemis. Pastaraisiais metais situacija buvo kontrastinga – dalis savivaldybių fiksavo stichinę sausrą, o tuo pačiu metu greta esančiose savivaldybėse kilo bėdų dėl stichinių liūčių“, – teigia dr. D. Valiukas.

Sausra prasideda nuo meteorologinės sausros, kai reikšmingai sumažėja kritulių kiekis, vėliau ji perauga į žemės ūkio sausrą – kenčia derlius, dirvožemis, augalai, galiausiai prasideda hidrologinė sausra, kai išdžiūna šuliniai, nusenka vandens telkiniai. Dr. D. Valiukas pabrėžia, kad sausra kenkia žemės ūkiui, daro įtaką miškų gaisringumui, didėja vandens ir oro užterštumas.

Drėkinimas – prisitaikymo būdas

Sausrų metu didelis iššūkis – dulkėti keliai, ypač žvyrkeliai, nes pravažiuojančių automobilių pakeliamos dulkės ir kietosios dalelės daro įtaką tiek aplinkos, tiek greta kelių auginamo derliaus, tiek ir gyventojų sveikatai. Žvyrą sudarančios nuosėdinės uolienos, kvarcas, molio dalelės patekusios į kvėpavimo takus gali juos pažeisti. Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, šalyje yra apie 6 tūkst. km žvyrkelių, neasfaltuoti keliai sudaro didžiąją regionų kelių dalį.

„Miestuose asfaltuotus kelius įprastai užtenka sausringomis dienomis palaistyti vandeniu, kietosios dalelės nusėda, nebedulka. Vakuuminis valymas su drėkinimu padeda išlaikyti minimalų kietųjų dalelių kiekį ant dangų, todėl didesnių nepatogumų dėl šių darbų miestų gyventojai patirti neturėtų“, – paaiškina D. Lubė.

Anot D. Lubės, kiek kitokia situacija yra su žvyrkeliais, sausų periodų metu juos reikia laistyti dažniau. Žvyrkeliai laistomi specialiu kalcio chlorido tirpalu, kuris kelių dulkėtumą sumažina net 70–95 proc. Toks laistymas nedaro neigiamo poveikio aplinkai, pagerina eismo saugumą, šalia būstus turinčių žmonių gyvenimo kokybę. Priklausomai nuo žvyrkelių būklės ir transporto srauto, tokio laistymo poveikis išlieka apie 2–3mėnesius, o kartais – ir ilgiau.

Keliai drėkinami pasitelkiant specialų transportą, kuris palaipsniui druskingu tirpalu laisto visą kelio perimetrą. Kitas būdas – į žvyrą įterpti specialias kalio chlorido granules, kurios sugeba absorbuoti drėgmę ir žvyrkelis visada atrodo tarsi po lietaus.

„Žvyrkelio dulkėjimas kenkia tiek žmogaus sveikatai, nes į atmosferą pakeliamos kenksmingos dalelės, tiek ir pačiam keliui – jei kasmet nudulka po kelis centimetrus, ardoma kelio danga. Žvyrkelio laistymas, mano manymu, yra viena iš prisitaikymo prie neišvengiamai kintančio klimato priemonių, kurios įtaka – teigiama“, – sako dr. D. Valiukas.

Laistymas – po lietaus

D. Lubė atkreipia dėmesį, kad norint pasiekti kiek įmanoma geresnį ir ilgai išliekantį rezultatą, žvyrkelius reikėtų laistyti po lietaus. Dėl šios priežasties ilgai besitęsiančių sausrų periodu pirmiausia žvyrkeliai apliejami paprastu vandeniu, o vėliau pakartotinai laistomi specialiu tirpalu, kurio koncentracija turi būti ne mažesnė nei 30 proc. Pajūrio regione laistome aukštos mineralizacijos vandens sūrimu, todėl lietingų orų nereikia laukti, nes koncentracija yra mažesnė, todėl laistymo metu jo išliejame daugiau ir drėgmės kiekis tampa pakankamas.

Galimybė sudrėkinti žvyrkelį prieš jo laistymą – itin svarbi, nes sausringi periodai dėl atmosferos taršos tampa vis ilgesni. Anot dr. D. Valiuko, dėl klimato kaitos keičiasi atmosferos cirkuliacija, sausos oro masės dėl taršos ilgesniam laikui užsistovi toje pačioje teritorijoje, taigi, sausringų laikotarpių metu tikėtis, kad netrukus palis, neverta.