Saulės elektrinių bumas turi ir kitą pusę: ką darysime su pasenusiais moduliais?
9/4/2026
Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, šalyje jau beveik 190 tūkst. gaminančių vartotojų – beveik tiek, kiek gyventojų visoje Panevėžio apskrityje. Saulės energetikos bumas neslūgsta, tačiau kartu su sparčiai augančiu elektrinių skaičiumi tyliai auga ir būsima problema – ką darysime su jų moduliais, šiems tapus atliekomis?
Didžiausias fotovoltinių atliekų srautas – ateityje
Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros (IRENA) ir Tarptautinės energetikos agentūros Fotovoltinių energetikos sistemų programos (IEA PVPS) ekspertai prognozuoja, kad iki 2050 m. pasaulyje gali susidaryti iki 78 mln. tonų fotovoltinių plokščių atliekų.
2024 metais Lietuvos vidaus rinkai patiekta apie 25 tūkst. tonų fotovoltinių plokščių, 2025 m. – apie 36 tūkst., o surinkta ir tinkamai sutvarkyta vos kelios tonos.
Kaip komentavo Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO) vadovė Veronika Masalienė, tikrasis šių atliekų mastas išryškės artimiausiais dešimtmečiais, kai dabartinės saulės elektrinės pasieks eksploatacijos pabaigą.
Kas prisiims atsakomybę?
Vadovaujantis principu „teršėjas moka“, atsakomybė už tinkamą fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymą tenka gamintojams ir importuotojams – įmonėms, pirmą kartą pateikusioms saulės elektrinių komponentus Lietuvos rinkai. Jos privalo užtikrinti šių atliekų surinkimą ir sutvarkymą pagal aplinkosaugos reikalavimus.
Tačiau vien nustatytos taisyklės savaime negarantuoja, kad atliekos bus tinkamai surenkamos ir sutvarkomos. Ekspertai pastebi, kad fotovoltinių plokščių atliekų surinkimo sistema šiandien veikia nepakankamai efektyviai – surenkama tik nedidelė dalis atliekų.
„Jeigu įsivaizduotume autobusą, kuriame devyni iš dešimties keleivių yra zuikiai, tai panaši situacija yra ir čia – surenkama labai mažai importuotojų ir gamintojų finansinių įsipareigojimų, apie 15 proc. Situaciją būtina keisti, kartu užtikrinant, kad tam skirti pinigai nebūtų naudojami kitoms atliekoms tvarkyti, kaip nutinka dabar. Kad suprastume mastą, kasmet prarandama apie 3,5 mln. eurų“, – sako VILNIUS TECH Tvarumo centro tyrėjas dr. Tadas Radavičius.
Anot jo, viena iš problemų – skirtingai apmokestinamos buitinės ir nebuitinės atliekos. Finansiniai įsipareigojimai už atliekų tvarkymą ateityje yra 30 kartų mažesni nebuitinėms atliekoms, lyginant su buitinėmis. Nors paleidžiant saulės modulį į rinką teoriškai neįmanoma tiksliai žinoti, kur jis atsidurs, praktiškai apie pusė jų atsiduria fizinių asmenų namuose. Moduliai deklaruojami kaip nebuitiniai, todėl sumokamas gerokai mažesnis mokestis ir nesurenkama pakankamai lėšų jų būsimam sutvarkymui.
Pasak T. Radavičiaus, Lietuva šioje situacijoje turi du kelius – arba mokytis iš savo klaidų po 20 metų, kai nebus iš ko finansuoti saulės modulių atliekų tvarkymo, arba pasinaudoti kitų Vakarų šalių sukaupta patirtimi. Reikalingi sprendimai – stiprinti kontrolę ir tikrinti, kur iš tiesų atsiduria į Lietuvos rinką patekę saulės moduliai, taip pat – suvienodinti buitinių ir nebuitinių atliekų sutvarkymo finansavimą.
Anot jo, gerosios praktikos pavyzdžių Lietuva galėtų pasisemti iš Prancūzijos, Nyderlandų ir Šveicarijos.
V. Masalienė taip pat atkreipia dėmesį, jog augant saulės elektrinių rinkai, svarbu, kad jos dalyviai veiktų pagal vienodas taisykles. „Gamintojų ir importuotojų atsakomybės vykdymas verslui kainuoja – atliekų tvarkymo kaštai gali sudaryti iki 5 eurų vienos fotovoltinės plokštės kainos. Dėl šios priežasties rinkoje susidaro nevienodos konkurencijos sąlygos: sąžiningai veikiantys gamintojai ir importuotojai įsipareigojimus vykdo, o dalis rinkos dalyvių, siekdami konkurencinio pranašumo, jų vengia. Kol teisės aktuose išlieka spragų, leidžiančių išvengti atsakomybės, sąžiningai veikiančiam verslui konkuruoti tampa sudėtingiau“, – komentavo EGIO vadovė.
Pasenę moduliai – vertingų žaliavų šaltinis
Fotovoltinių plokščių atliekos nėra vien taršos problema – jose slypi vertingos žaliavos, kurios gali būti grąžinamos į pramonę. Perdirbimo metu galima atskirti stiklą, aliuminį, silicį, plastiką, varį, sidabrą ir kitus komponentus.
„Saulės energetikos pramonė šiuo metu sunaudoja apie 20 proc. viso pasaulyje išgaunamo sidabro, o po dešimtmečio ši dalis gali siekti 30–35 proc. Gali nutikti taip, kad sidabrą bus ekonomiškai naudingiau išgauti iš senų saulės modulių nei iš žemės“, – sako T. Radavičius.
Vis dėlto, anot eksperto, pakartotinį fotovoltinių plokščių panaudojimą apsunkina itin kritusios naujų saulės modulių kainos. Dėl didelių subsidijų nauji moduliai kai kuriais atvejais tapo tokie pigūs, kad ekonomiškai labiau apsimoka seną modulį pakeisti nauju, o ne jį pakartotinai naudoti.
„Vokietijoje yra atvejų, kai saulės elektrinių parkai modulius keičia vos po 3–5 metų, nes jie taip atpigo, kad labiau apsimoka įsirengti naujus, galingesnius. Tada kyla klausimas – kur dėti senuosius“, – teigia T. Radavičius.
Eksperto teigimu, dalis tokių modulių iškeliauja už Europos Sąjungos ribų ir pateikiami kaip tinkami pakartotiniam naudojimui, tačiau ne visada tinkamai patikrinama jų būklė. „Turime atvejų, kai moduliai išvežami į Afriką, ten instaliuojami, o po savaitės ar dviejų nustoja veikti. Tai tampa savotiška loterija“, – sako ekspertas.
Lietuvoje fotovoltinės plokštės perdirbamos
Atliekomis tapusios fotovoltinės plokštės, patekusios pas teisėtai veikiančius atliekų tvarkytojus, gali būti paruoštos pakartotiniam naudojimui arba perdirbtos.
Lietuvoje veikia pirmoji Baltijos šalyse moderni fotovoltinių plokščių atliekų perdirbimo linija. Naujos technologijos leidžia pagal aukštus aplinkosaugos standartus perdirbti tūkstančius tonų fotovoltinių plokščių atliekų. Perdirbimo pajėgumų pakaks visoms Lietuvoje susidarančioms šio tipo atliekoms tvarkyti, o nesurinkus pakankamo kiekio planuojama perdirbti ir iš užsienio įvežtas plokštes.
„Jeigu norime, kad saulės energetika iš tiesų būtų žiedinės ekonomikos dalis, apie fotovoltinių modulių gyvavimo pabaigą turime galvoti dar tada, kai jie tik patenka į rinką. Priešingu atveju po kelių dešimtmečių susidursime ne tik su didžiuliu atliekų kiekiu, bet ir prarasime vertingas žaliavas, kurias galėtume susigrąžinti ir panaudoti dar kartą“, – apibendrina T. Radavičius.
Nebenaudojamas fotovoltines plokštes gyventojai gali nemokamai perduoti elektronikos atliekų surinkėjams arba pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Artimiausias vietas, kur priimamos fotovoltinių plokščių atliekos, galima rasti atliekos.lt.