Žaidžia ar mokosi? Kodėl ankstyvasis ugdymas neatima vaikystės
9/25/2026
Dr. Regina Kontautienė, švietimo ekspertė
Kaladėlių dėžė gali tapti pirmąja fizikos laboratorija, žaislinė parduotuvė – matematikos užduotimi, o ginčas dėl žaislo – pamoka, kaip išgirsti kitą ir susitarti. Vaikas tuo metu negalvoja, kad mokosi. Jis tiesiog žaidžia.
Todėl sakydami „tegul dar pažaidžia – mokytis suspės mokykloje“ sukuriame priešpriešą, kurios mažo vaiko pasaulyje nėra. Kokybiškas ankstyvasis ugdymas žaidimo neatima ir mokyklos nepaankstina – jis praturtina tai, ką vaikas natūraliai daro kasdien. Tokiu požiūriu grindžiamą britiško ugdymo modelį Klaipėdos licėjus jau penktus metus taiko ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.
Ankstyvieji metai – ne laukiamasis prieš mokyklą
Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra vienas intensyviausių jo raidos laikotarpių. Tuo metu sparčiai vystosi kalba, mąstymas, dėmesys, gebėjimas valdyti emocijas ir elgesį, kurti santykius bei bendradarbiauti. Formuojasi ir pirmieji mokymosi įpročiai – smalsumas, atkaklumas, pasitikėjimas savo jėgomis. Todėl ankstyvieji metai nėra tik laukimas, kol prasidės „tikrasis“ mokymasis mokykloje. Vaikas mokosi nuo pirmųjų dienų: stebi, mėgdžioja, klausia, lygina, bando ir tikrina, kas nutiks. Kiekviena nauja patirtis padeda jam geriau suprasti save, kitus žmones ir aplinkinį pasaulį. Tai nereiškia, kad vaiką reikia skubinti, reikalauti ankstyvų akademinių rezultatų ar jo dieną paversti pamokų tvarkaraščiu. Mažam vaikui reikia jo amžių atitinkančių patirčių – gyvo pokalbio, bendro knygų skaitymo, judėjimo, kūrybos, žaidimų ir galimybės pačiam ieškoti atsakymų. Suaugusiojo vaidmuo – pastebėti, kuo vaikas domisi, ir tinkamu metu pasiūlyti jo galimybes atitinkantį kitą žingsnį.
Vaikas pradeda mokytis gerokai anksčiau, negu pradedame jį vadinti mokiniu. Todėl svarbiausias klausimas yra ne tai, ar mažą vaiką reikia ugdyti, o kaip tai daryti, kad mokymasis praturtintų vaikystę. Įsivaizduokime paprastą situaciją. Vaikas iš kaladėlių stato tiltą, bando juo perstumti žaislinį automobilį, tačiau konstrukcija sugriūva. Šalia esantis pedagogas neskuba parodyti „teisingo“ sprendimo. Jis paklausia: „Ką galėtume pakeisti, kad tiltas išlaikytų du automobilius?“ Vaikas svarsto, perstato atramas, tikrina savo sumanymą, tariasi su draugu. Žaidimas tęsiasi, tačiau kartu atsiranda galimybė pažinti dydžius, pusiausvyrą, priežasties ir pasekmės ryšius. Taip suaugusiojo klausimas ne nutraukia žaidimą, o padeda jį išplėsti.
Kai vaiko smalsumas tampa ugdymo varikliu
Vienas tokio požiūrio pavyzdžių – Anglijoje taikoma „Early Years Foundation Stage“ (EYFS) sistema. Ji nustato vaikų mokymosi, raidos ir priežiūros principus nuo gimimo iki penkerių metų. Sistemoje išskiriamos septynios tarpusavyje susijusios ugdymo sritys: komunikacija ir kalba, asmeninė, socialinė ir emocinė raida, fizinė raida, raštingumas, matematika, pasaulio pažinimas bei meninė raiška. Pamatinėmis laikomos trys sritys – kalba ir komunikacija, fizinė bei asmeninė, socialinė ir emocinė raida. Jos sukuria pagrindą tolesniam mokymuisi. Vaikams augant daugiau dėmesio skiriama ir konkretiems raštingumo, matematikos bei kitų sričių gebėjimams, tačiau išsaugoma žaidimo, tyrinėjimo ir savarankiško mąstymo svarba.
Šiame modelyje derinamas paties vaiko inicijuojamas žaidimas ir suaugusiojo kryptingai palaikomas mokymasis. Pedagogas stebi vaiko interesus ir gebėjimus, pasiūlo priemonių, užduoda klausimų, padeda plėtoti sumanymus ir parenka prasmingų iššūkių. Pavyzdžiui, žaidžiant parduotuvę galima skaičiuoti prekes, tartis dėl kainų, kurti pirkinių sąrašą ir mokytis išklausyti kitą. Auginant augalą – stebėti pokyčius, juos piešti, lyginti, matuoti ir kelti klausimus. Vaikas išsaugo pasirinkimo bei atradimo laisvę, tačiau jo patirtis tampa turtingesnė.
Ką rodo tyrimai?
Tyrimai patvirtina, kad žaidimas ir kryptingas ugdymas nėra priešybės. 2022 metais paskelbta mokslinių darbų apžvalga parodė, kad suaugusiojo sumaniai palaikomas žaidimas gali padėti ugdyti ankstyvuosius matematinius gebėjimus, formų pažinimą ir mąstymo lankstumą. Kita, 185 mokslines publikacijas apėmusi analizė, aukštesnę ankstyvojo ugdymo kokybę susiejo su geresniais vaikų raštingumo, matematikos ir socialiniais gebėjimais. Tyrėjų išvados pabrėžia, kad svarbi ne tik ugdymo programa, bet ir kasdienė vaiko patirtis – kaip su juo bendraujama, ar skatinamas jo smalsumas ir ar paliekama erdvės pačiam ieškoti atsakymų.
Kalbos pamatai kuriami dar iki pirmojo perskaityto žodžio
Vaiko kelias į skaitymą prasideda gerokai anksčiau, negu jis perskaito pirmąjį žodį. Klausydamasis suaugusiųjų kalbos, dainų ir pasakojimų, vartydamas knygas, aptardamas iliustracijas bei mokydamasis naujų žodžių, vaikas kaupia kalbinę patirtį, kuri vėliau tampa raštingumo pagrindu.
Kalba geriausiai auga gyvame pokalbyje. Vaikui svarbu ne tik girdėti, ką sako suaugusysis, bet ir pačiam turėti laiko atsakyti, papasakoti, užduoti klausimą ar paaiškinti savo mintį. Pedagogas gali plėsti vaiko kalbą natūraliai papildydamas jo pasakymą. Pavyzdžiui, vaikui tarus „automobilis važiuoja“, suaugusysis gali atsakyti: „Taip, raudonas automobilis greitai važiuoja per tiltą.“ Taip vaikas išgirsta naujų žodžių ir sudėtingesnių sakinių, tačiau jo kalba nėra nuolat taisoma.
Ypač vertingas suaugusiojo skaitymas kartu su vaiku tada, kai tai tampa abipusiu pokalbiu. Aptardamas iliustracijas, spėliodamas, kas nutiks toliau, ir pasakodamas savo istorijas vaikas plečia žodyną, lavina vaizduotę, mokosi nuosekliai reikšti mintis bei klausytis kito.
Kalbos ugdymas vyksta ne tik skaitant knygas. Žaidžiant parduotuvę reikia susitarti, ko pirkti ir kas bus pardavėjas. Statant namą iš kaladėlių – paaiškinti savo sumanymą. Pasivaikščiojimo metu galima apibūdinti tai, ką matome, palyginti daiktus ir prisiminti ankstesnes patirtis. Dainos, eilėraščiai, žodžių žaidimai ir pasakojimų kūrimas padeda pajusti kalbos skambesį, ritmą ir žodžių įvairovę.
Britiškame ankstyvojo ugdymo modelyje pažintis su skaitymu taip pat prasideda žaidžiant ir veikiant. Vaikai klausosi ir atpažįsta aplinkos garsus, ieško besirimuojančių žodžių, ploja skiemenų ritmą, pastebi savo vardo ar aplinkoje esančias raides. Raidę galima nupiešti smėlyje, nulipdyti, sudėti iš kaladėlių ar surasti žaidimų kambaryje. Žaidžiant parduotuvę prireikia iškabų ir pirkinių sąrašų, o kuriant lėlių spektaklį – veikėjų vardų ar kvietimų. Tai nereiškia ilgų užduočių prie stalo ar reikalavimo kuo greičiau pradėti skaityti savarankiškai. Kalbos garsai, raidės ir jų ryšiai vaikui pristatomi palaipsniui, atsižvelgiant į jo amžių, gebėjimus ir pasirengimą. Vaikui augant prie žaidybinių patirčių nuosekliai prisideda kryptingesnis mokymasis, tačiau jis išlieka aiškus, įtraukiantis ir prasmingas.
Ankstyvojo raštingumo tikslas nėra pradėti skaityti anksčiau už kitus. Svarbu žaidžiant ir bendraujant sukurti tvirtą kalbos pagrindą. Geri skaitymo įgūdžiai yra vienas svarbiausių sėkmingo tolesnio mokymosi pagrindų, nes ilgainiui vaikas pereina nuo mokymosi skaityti prie mokymosi skaitant.
Britiška patirtis Klaipėdos licėjuje – jau penktus metus
Žaidimo, tyrinėjimo ir aktyvaus vaiko dalyvavimo principais remiasi ir Klaipėdos licėjaus vaikų daželio praktika. Britiško ugdymo modelį įstaiga jau penktus metus taiko ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme. Licėjaus pristatomoje ugdymo kryptyje daug dėmesio skiriama vaiko smalsumui, savarankiškumui, eksperimentavimui, kūrybai ir galimybei pačiam atrasti atsakymus. Pedagogas ne tik perduoda žinias, bet ir kuria situacijas, kuriose vaikas gali klausti, tyrinėti, bendradarbiauti ir praktiškai išbandyti savo sumanymus.
Šią Klaipėdos licėjaus vaikų darželio ugdymo praktiką papildo bendradarbiavimas su Anglijos ugdymo įstaigomis – pedagogų profesiniai vizitai, dalijimasis patirtimi ir britų pedagogų komandų apsilankymai Klaipėdoje. Toks bendradarbiavimas suteikia galimybių aptarti konkrečias ugdymo situacijas, stebėti kolegų darbą ir tobulinti kasdienę praktiką.
Moksliniai tyrimai padeda pagrįsti tokių ugdymo principų vertę, tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo kasdienių sprendimų: kaip pedagogas reaguoja į vaiko klausimą, kokį iššūkį pasiūlo, kada padeda, o kada palieka erdvės savarankiškai pabandyti. Būtent čia susitinka kryptingas mokymasis ir pagarba vaiko raidai.
Vaikystę praturtina atradimo džiaugsmas
Noras apsaugoti vaikystę yra prasmingas. Vaikams reikia laisvo žaidimo, judėjimo, poilsio, saugių santykių ir laiko tiesiog pabūti. Pagrįstą nerimą kelia ugdymas, kuriame vyrauja spaudimas, nuolatinis lyginimas ir vienodi reikalavimai skirtingai besivystantiems vaikams.
Kokybiškas ankstyvasis ugdymas nėra bandymas vaikystę sutrumpinti. Jis suteikia daugiau progų pasakoti, konstruoti, kurti, draugauti, kelti klausimus ir patirti atradimo džiaugsmą. Vaikas, statantis tvirtesnį kaladėlių tiltą, tuo pat metu ir žaidžia, ir mokosi. Suaugusysis, kuris išklauso jo sumanymą ir tinkamu metu tinkamai paklausia, vaikystės neatima – jis padeda vaikui pamatyti daugiau.
Vaikystę puoselėjame ne atidėdami mokymąsi, o derindami jį prie vaiko. Kryptingas ankstyvasis ugdymas prasideda ne nuo reikalavimo žinoti teisingą atsakymą, bet nuo galimybės pačiam jį atrasti.